LAIŠKAI IR SVEIKINIMAI
60 METŲ LAZDYNĖLIUI

- Ugdytinio Motiejaus šeima sveikina mūsų darželį:
“Ar galima mylėti svetimą vaiką? Ar galima mylėti svetimus vaikus visus 60 m.? Darželis turbūt atsakytų – tai neišvengiama, bet kaip mokėjome, taip mylėjome, gi niekas prieš tuos 60 m. nemokė to daryti! Ne vienas ilgą laiką nešiojomės mitą, kad valstybinis darželis – neišvengiama vaikų prieglaudos tėvų darbo valandomis forma. Bet Jūs, Lazdynėlio darželis, mums parodėte ir rodote, kad valstybinis darželis JAU gali būti šviesus, jaukus, mylintis ir įdomus! Dėkojame garsiai per šventes, dėkojame tyliai kiekvieną dieną pasiėmę vaikus: už šilumą, už kantrybę, už lankstumą, už atgalinį ryšį, už meilę pasauliui, kurią diegiate ir dalijate mūsų vaikams! Labai tikime, kad darželis yra gerose rankose augti, auginti ir būti visų mūsų antrais namais! Su gimtadieniu!”
- Ugdytinio Prano šeima:
“Linkėjimai darželiui istoriniais kadrais – ta pati salė, ta pati valgykla kaip šiandien. “Lazdynėlis” prieš 60 metų, kurį nuo pirmųjų atidarymo dienų lankė Prano močiutė. Pranas su broliu – jau trečia karta, iki mokyklos užaugusi šiame darželyje. Mūsų sveikinimai gražia apvalia proga!
”
ATVIRAS LAIŠKAS BENDRUOMENEI
Ačiū už galimybę pasidalinti prisiminimais ir jausmais – jų labai daug. Neapsakomas dėkingumas darželiui už tai, kad jis yra, ir kad jis yra toks – ypatingas. Lazdynėlis vyresnis už mane vieneriais metais, taigi mūsų biografijos siejasi.
Iš tiesų darželis mane užaugino, subrandino ir išleido į savarankišką gyvenimą. Dabar man svarbiausia asmeninė laisvė ir pasirinkimas būti taip, kaip jaučiu geriausia sau ir pasauliui. Lazdynėlis puikiausiai klesti ir be manęs, nes jis įgijo gausybę patirties ir kūrybinių jėgų tęsti darbus.
Ne tik šventės dieną, o labai dažnai prisimenu, kokia daugybė puikių žmonių čia dirbo. Esmė – ne skaičius „daug”, o kad kiekvienas galėtų papasakoti savo istoriją. Su darželiu glaudžiai susijusios biografijos žmonių dirbusių čia labai ilgai: Aušra Staselienė, Regina Gogienė, Roma Smolinskienė, Danutė Kerbelienė, Ada Nastulevičiūtė. Daugelio stiprių, darbui atsidavusių asmenybių jau nebėra su mumis, bet liko šviesus pėdsakas- mano ir ne tik mano atmintyje. Kiekvienas žmogus – kiemsargis, valytoja, meistrelis, virėja – savo darbu kūrė darželio istoriją. Svarbus kiekvienas šiandien čia esantis – darželio „vizitine kortele“ tampa žmogus, kurį pirmąji sutinki prie durų. Dažnai tai būna kantrios „bitės darbininkės“: Vlada, Valė, Sonata… Išgirstu dainuojančius vaikus ir prisimenu visas buvusias dainelių mokytojas…
Prisiminimai – tai ne tik emocijos ir jausmai. Tai išmoktos pamokos. Sakoma, kad pirmoji darbovietė, kaip pirmoji meilė. Auklėtoja, kuri mane globojo pirmosiomis darbo dienomis, išmokė palaikyti, paremti jaunus žmones – supratau tai daug vėliau. Mano mylimiausia šeimininkėlė, kuri buvo kaip mama ir geriausia draugė, išmokė tiesiog ramaus, šviesaus gerumo. Ir jeigu šalia nėra to žmogaus, mes patys turim nešti per gyvenimą gražiausias savybes, kurių moko ne universitetas, o darbinė aplinka, kasdienė rutina… Svarbi savybė, kurią išsinešiau iš Lazdynėlio po 25 darbo metų – pastovumas. Tai siejasi su atsakingumu, nesiblaškimu, kryptingumu. Kai žiūriu į auklėtojas Staselę ir Vitaliją ir virėją Romutę, matau jaunystės paveikslą. Juk jas sutikau atėjusi čia žalia septyniolikmetė. Tada jos pasirodė labai gražios ir linksmos. Dabar dar gražesnės, nes branda puošia. Jos vis dar čia. Lenkiuosi prieš jas, nes tai – darželio žvaigždės. Į jas lygiuojasi Jolanta, Vida, Rūtelė, Giedrė, Marina. Gal ir jaunimas rinksis pastovumo kelią? Susies savo gyvenimą su vieninteliu Lazdynėliu? Kita vertus, žmonės, praleidę čia daug metų ir atsisveikinę, išsinešė neįkainuojamą patirtį: Audra Tomonienė, Jūratė Prusevičienė, Jūratė Steponavičienė, Martyna Komparskienė, Diana Šimkūnaitė, Irma Černychenė… Visų neišvardinsiu, bet prisimenu visus! Mus siejo vienodos vertybės. Tai lemė pasitikėjimą ir tikėjimą tuo, kas daroma drauge. Ir patenkintumo jausmą.
Akivaizdu, kad darželio istorijoje yra 2 etapai: iki Elenos ir su Elena. Vos tik ji peržengė slenkstį, tarsi stebuklų lauke prasidėjo ieškojimai, milžiniški pokyčiai, naujovės. Ne be reikalo jau pirmąją dieną auklėtojos naująją direktorę praminė Fėja.
Vadovas – iššūkis sau pačiam. Jis ir kolektyvą suburia, ir kryptį pasirenka, ir apie viziją mąsto… Būti tikru lyderiu yra daug daugiau: būti pirmu. Būti pavyzdžiu. Vesti paskui save. Reikia ne vien ramybės ir švelnumo. Reikia ypatingai daug jėgų ir drąsos. Gyventi ne sau, o kitiems. Visą savo laiką ir visą energiją, visa, ką turi geriausio, atiduoti Lazdynėliui… Tai vis apie Elenutę. Ponia Markevičienė – garsi ir gerbiama toli už darželio ribų. Bet mums ji – Elenutė. Beje, tai jos iniciatyva, gal 1993 metais grįžus iš Danijos darželis vienas pirmųjų Lietuvoje pasirinko sau vardą (tais laikais visi būdavom bevardžiai), kuriuo dabar didžiuojasi.
Gyvenimas turi savybę tekėti, judėti, keistis, kiekvieną akimirką. Lazdynėlio istorija taip pat, nes ji mūsų visų gyvenimo dalis. Šiandien 50-metį švenčiantis darželis ryškus ir spalvingas. Puiki reputacija. Akivaizdus įdirbis, šviesti, įkvėpti aplinkinius. Ir tai jau senokai vyksta, ką ir patvirtino gausūs svečiai darželio sukakties šventėje.
Linkiu Lazdynėliui ir jo žmonėms daug gražių gyvavimo metų. Stiprybės ir kantrybės kasdieną. Ir vieniems kitus mylėti.
Rūta Jurėnienė
Negalima sutrumpinti kelio, kuriuo iš tiesų verta eiti.
Vilniaus lopšelio-darželio „Lazdynėlis“ – Vaikystės pedagogikos centro direktorė Elena Markevičienė rinkosi būti mokytoja todėl, kad šitaip geriausiai jaučia ryšį su žmogumi, ypač su vaiku. „Čia viskas tikra. Vaikai nemoka apsimetinėti. Jie atvirai džiaugiasi savo sėkme ir juos supančiais žmonėmis, jie atviri, kai reikia pagalbos”, – sako tituluota pedagogė.
Kas jums yra didžiausias pripažinimas?
Svarbiausias pripažinimas buvo ir išlieka ilgam – vaikų ir jų tėvų emocijos, tėvų šypsenos, pozityvus vertinimas – pripažinimas ir įkvėpimas…
Pripažinimas – kvietimas dirbti tuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto Vaikystės katedroje, studentų susidomėjimas vaikų ugdymo(si) naujovėmis ir pasiekimais, šiltais bendruomenės santykiais, studentų noras dirbti mūsų darželyje.
Pripažinimas – kvietimas būti Pasaulio vaikų ugdymo forumo (“World Forum on Early Care and Education”) atstove Lietuvoje, dalyvauti forumuose, pristatyti ir dalytis savo veiklos patirtimi ir Lietuvos vaikų ugdymo pokyčiais.
Pripažinimas – mokytojos ekspertės kvalifikacinė kategorija ir aukščiausia vadybinė kategorija.
Ką vadinate didžiausia savo sėkme?
Didžiausia sėkmė – šeima, darna šeimoje, palaikymas, įkvėpimas, skatinimas ir pagalba.
Labai džiaugiuosi darželio personalo kūrybiškumu ir jautrumu, visų sumanymų palaikymų. Labai norėčiau išsaugoti tuos ypatingus žmones ir augti kartu su jais.
Ką patartumėte tiems, kurie lemia, koks turėtų būti švietimas mūsų šalyje?
Matyti mūsų kasdienybę, dar geriau jausti tėvų lūkesčius, analizuoti mažų vaikų ugdymosi aplinkos poreikius ir kurti miestuose nedidelius universalius ugdymo(si) centrus, naujuose mikrorajonuose įrengti darželius-mokyklas. Tai užtikrintų vaikų ir tėvų soacialinį bei emocinį saugumą ir, suprantama, patogumą.
Dalyvavimas tarptautinėje veikloje parodė, kad Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje ir kitose šalyse gyvenamųjų namų pirmuose aukštuose kuriami nedideli darželiai, menų studijos, bibliotekos, gamtos darželiai prie miškų ir parkų.
Linkėčiau, kad keistųsi požiūris į vaikystę ir nuostata „vaikas – centre” švietimo politikams ir strategams taptų realybe.
Ko palinkėtumėte kolegoms?
Džiaugtis kiekviena diena, kiekvienu susitikimu su vaikais.
Jie pasako, ar esame teisingame kelyje. Suteikti vaikams pasitikėjimą ir emocinį saugumą.
Mokytis negatyvumą transformuoti į pozityvumą, taip svajonę paverčiant realybe.
Į savo triumfus ir tragedijas žiūrėti kaip į kvietimą tobulėti. Vertinti tai, iš kur atėjome.
Debbie Ford knygoje „Kelias į nepaprastą gyvenimą” rašo: „Mūsų pasirinkimo jėga atveria visas galimybes, ir tik nuo jos priklauso, kokie tapsime: laimingi ar prislėgti, vidutiniški ar nepaprastai sėkmingi, pasirinksime skausmą ar malonumą. Galime užsakyti šokoladinių ar vanilinių ledų, galime planuoti ar improvizuoti, taupyti ar išlaidauti, prisiimti atsakomybę ar tapti auka… Bet kiekvienu atveju pasirenkame patys…”